Alaušo slėnis

Nauda kūnui ir protui

Karštis ir garas.
Pirtį apibūdintume žodžiais: karštis ir garas:

  • karštis gali kisti nuo 50 iki 130ºC;
  • žmogaus kūno temperatūra pirtyje pasiekia 38–40ºC;
  • oro drėgnumas – iki 100 proc.

Dėl tokio organizmui neįprasto mikroklimato pasireiškia ypatingas pirties poveikis žmogaus savijautai.

Nauda organizmui
Oda: dėl karščio atsidaro ir išsivalo visos odos poros, su prakaitu pašalinamos apmirusios ląstelės, šlakai. Pagerėjus kraujo apytakai, greičiau pasisavinamos maisto medžiagos, vanduo ir deguonis, taip pat pagerėja medžiagų apykaita. Suaktyvėja kvėpavimas pro odą ir jos regeneracija. Po pirties oda būna įraudusi, švelnesnė, gyvybinga, bet jautresnė.

Bet kokia kosmetinė procedūra pirtyje veikia 2–3 kartus efektyviau, ji daroma po paskutinio garinimosi seanso, kad priemonės nenubėgtų su prakaitu.

Širdis ir kraujotaka: didėjant karščiui aktyvėja širdies veikla, greitėja pulsas (100–130 k. per minutę) – tai gera treniruotė širdžiai, todėl žmonės, mėgstantys gerą pirtį, rečiau serga širdies ligomis. Kuo temperatūra saunoje aukštesnė, tuo intensyviau dirba širdis.
Vis dėl to sergantys širdies liga turėtų mėgautis mažesniu karščiu, daugiau laiko praleisti gulėdami, o ties širdimi uždėti vėsiu vandeniu sudrėkintą rankšluostėlį.

Nervų sistema: nauja aplinka, kontrastinga temperatūra atgaivina centrinės nervų sistemos jaudinimo bei slopinimo pusiausvyrą. Dėl to pagerėja dėmesys, atmintis, protinis darbingumas. Tinkama pirties procedūra taip pat šalina nemigą, dirglumą ir stresą.

Raumenys: per daug pasportavę pajuntate skausmą raumenyse – juose susikaupia pieno rūgštis, kuri ir sukelia nemalonius pojūčius. Pirties karštis pagreitina šios rūgšties skilimą, todėl po pirties jausitės geriau.

Karštis ypač gerai veikia skaudamus sąnarius ir raumenis. Kūnas atsipalaiduoja, į raumenis priplūsta kraujo iš vidinių organų. Aktyvi kraujo cirkuliacija ir aukšta temperatūra malšina skausmą, greitai suaktyvina gijimo procesus.

 

Kiti organai:
Inkstai: būnant pirtyje jie ilsisi – organizmas valosi per odą, todėl inkstai jau po 15 minučių ima dirbti mažiausiu galimu intensyvumu (išskyrus tuos atvejus, kai vartojamas alkoholis).

Plaučiai: išsiplečia plaučių alveolės, todėl 1,5 karto pagerėja kvėpavimas (ypač jaučiama išėjus į priepirtį). Jis darosi lengvesnis, plaučiuose sumažėja drėgmės (taip pat ir gleivių). Pirties mėgėjai rečiau serga plaučių ligomis.

Viršutiniai kvėpavimo takai: sergantiems sloga pirtyje rekomenduotina giliai kvėpuoti pro nosį, o įkvėpus trumpai sulaikyti orą prieš iškvepiant. Karštoje pirtyje prakaituojame – organizmas šalina skysčius, o tai mažina slogą ir veikia kaip profilaktinė peršalimo ligų priemonė. Savaime suprantama, kad nuolatiniai pirties lankytojai lengvai prisitaiko prie oro permainų.

Medžiagų apykaita: medžiagų apykaita pirties procedūros metu pagreitėja iki 30 procentų.

Pirtis ir svorio mažėjimas.
Įprasta manyti, kad pirtis skatina lieknėjimą – jei po geros pirties užlipsite ant svarstyklių, būsite lengvesni 450–500 g (kartais net 1 kg). Vis dėl to, kad ir kokia naudinga pirtis būtų bendram organizmo tonusui, norint sulieknėti, ji nėra geriausias sprendimas – beveik visą, pirtyje prarastą kūno masę, sudaro netektas vanduo, kurio kiekis greitai normalizauojasi vartojant skysčius.

Be laikinai pagreitėjančios medžiagų apykaitos, ilgalaikio poveikio kūno svoriui pirtis neturi.

Kiek laiko būti pirtyje?
Visa pirties procedūra užtrunka iki 3 valandų, tačiau garinėje negalima būti ilgiau kaip 40 minučių (bendrai sudėjus).

Mėgavimosi pirtimi procesas skaidomas „užėjimais“ į garinę. Kaitinimasis garinėje turėtų trukti iki 7 minučių (būnant ilgiau apkraunama širdis, rizikuojama perkaisti), po to 10–20 min. reikia pailsėti vėsioje rūbinėje ar atsigaivinti vandeniu (kontrastingu dušu ar apsipylimais, ekete).

Pirmas užėjimas – kol lengvai išrasojame prakaitu;
Antras užėjimas – reikia garo, galime pradėti vanotis, daryti įtrynimus, masažo ir kitas procedūras.
Užėjimų skaičius nėra ribojamas (dažniausiai nuo 2 iki 7), vienintelis rodiklis – Jūsų gera savijauta. Šaltu vandeniu gaivinkitės tik gerai įšilę (anksčiausiai – po antro užėjimo). Paskutinis užėjimas – ramiai pailsime, nesivanojame.